Teismingumas bylose dėl sovietinės okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo (Jurisdiction in the Cases of the Remuneration of Damages that Were Inflicted During the Soviet Occupation)

Abstract

Valstybės yra suverenios, nepriklausomos ir gali laisvai nustatyti savo teisminių organų kompetenciją. Valstybė gali nustatyti plačią teisminių organų kompetenciją, t. y. savo valstybės teismams priskirti didelę įvairovę bylų, tačiau privalo gerbti ir kitų valstybių suverenitetą. Visuotinai pripažįstama, kad valstybė gali nustatyti savo organų kompetenciją, jei ginčas turi esminį ryšį su teismo, nagrinėjančio ginčą, valstybe. Kintant visuomeniniams santykiams, atsiranda naujų ir sudėtingų problemų, naujų teisinių klausimų, įskaitant ir klausimus, susijusius su teismų kompetencijos nustatymu bei tinkamu teismingumo kriterijų parinkimu ir taikymu.

Vienas iš tokių sudėtingų klausimų, susijusių su teismų kompetencijos tinkamo nustatymo problema, yra žalos, padarytos sovietinės okupacijos metu, atlyginimo klausimas. Su teismingumo nustatymo ir tinkamo teismingumo kriterijų taikymo klausimais susiduriama, kai dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų sovietinės okupacijos periodu nukentėję asmenys kreipiasi į teismą siekdami apginti savo pažeistas teises. Tikėtina, kad šiuos žingsnius skatina beveik nekintanti padėtis SSRS okupacijos metu padarytos žalos Lietuvai atlyginimo klausimu Lietuvos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių kontekste, reikalaujant žalos atlyginimo iš Rusijos Federacijos, kaip SSRS teisių tęsėjos.

Nesant specialių teisės aktų, reglamentuojančių ginčų dėl sovietinės okupacijos metu padarytos žalos teismingumą, asmeniui kreipusis į teismą, taikomos bendrosios teismingumo nustatymo taisyklės, įtvirtintos LR CPK. Jos pakankamai efektyviai užtikrina nukentėjusių asmenų teisę ginti savo pažeistas teises teismine tvarka, jei kilęs ginčas neturi tarptautinio elemento. Ieškinį pareiškus Rusijos Federacijai ar Rusijos Federacijos piliečiui, gyvenančiam Rusijoje, teismo kompetencija nagrinėti tokį ginčą nustatoma vadovaujantis LR CPK nacionalinį teismingumą reguliuojančiomis nuostatomis, kurios nukreipia į dvišalę Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“.

Kadangi Rusijos Federacija yra specialus teisinių santykių subjektas, Lietuvos teismų praktikoje atsižvelgiama į jos, kaip suverenios ir nepriklausomos valstybės, statusą. Lietuvos Respublikos teismai remiasi tarptautinėje bendruomenėje plačiai pripažįstama valstybės imuniteto doktrina, nors Graikijos Aukščiausiojo Teismo sprendimas Distomo byloje rodo, kad ne visada vadovaujamasi šia doktrina, kai sprendžiamas ginčas dėl šiurkščiais žmogaus teisių pažeidimais okupacijos metu padarytos žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad tarptautinėje viešojoje teisėje vyrauja nuostata, jog dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų nukentėję asmenys turi teisę į efektyvias ir lygias galimybes siekti teisingumo įgyvendinimo, todėl būtina dėti visas pastangas, kad jie galėtų kuo efektyviau pasinaudoti teismine savo pažeistų teisių gynyba ir kitomis gynybos priemonėmis.

Every state is sovereign and independent, therefore able to freely set the jurisdiction of state judicial institutions. Nevertheless, this also raises an obligation for the state to respect the sovereignty of the other state. It is widely recognized that the state can put the dispute under the jurisdiction of its institutions if the dispute has a substantial relation with the state. In the rapidly changing world, setting of the grounds for jurisdiction according to this requirement is really a difficult task because people, technologies, knowledge are mobile more than ever. As a result, social relations are subject to continual changes and this inevitably leads to various new legal issues and problems that need to be resolved.

The legal issues concerning the competence of judicial institutions are really complex also in the light of the problem of reparations for the damages suffered by Lithuania and its citizens because of the Soviet occupation. These issues become important when individual persons who suffered from gross human rights violations during the Soviet period seek to defend their violated rights in courts. This trend was notable several years ago in Lithuania and probably it is the result of the fact that the question of reparations from the Russian Federation, as the successor of the USSR, concerning damages suffered during the Soviet occupation, is still not resolved and there are no perspectives that this condition will change in the near future.

As there are no special regulations concerning the rules of jurisdiction in the cases of remunerating damages that were inflicted during the Soviet occupation, general rules that are set in the Code of Civil Procedure are applied. They are seen to be effective in defending victims’ right to trial as long as the issue of damages that is raised before the court has no international element. If an individual person wants to sue the Russian Federation or a citizen of the Russian Federation, then the competence of the court to resolve this dispute is set by the rules of the international civil procedure. These rules prescribe that in case there is an international treaty or agreement for certain legal relations the priority must be given to international legal documents to resolve the issues of jurisdiction. Therefore, in the disputes for the damage that was done during the Soviet occupation the Agreement between the Republic of Lithuania and the Russian Federation on Legal Assistance and Legal Relations in Civil, Family and Criminal Cases must be applied in order to conclude whether the court is competent to resolve the dispute.

The Russian Federation is a special subject in any legal relations because of its status as a sovereign state. If the court has the jurisdiction to resolve the dispute concerning the damage caused by gross human rights violations during the Soviet occupation according to the rules of international civil procedure, Lithuanian courts also apply the doctrine of the state immunity before concluding whether they are competent to resolve the dispute, when the Russian Federation is sought to be a defendant in that case. Therefore, the application of the state immunity doctrine precludes victims from the possibility to defend their claim in Lithuanian courts. It is worth noting that despite the wide acceptance of the doctrine of the state immunity, the practice that is also followed by Lithuanian courts, the decision in the Distomo case reveals that Greek Supreme Court refused to apply this doctrine for the defendant state when the dispute involved gross human rights violations and damage perpetrated during the Nazi occupation of Greece. In conclusion, it is necessary to point out that the international law recognizes the right to equal and effective access to justice for victims of gross violations of international human rights law and serious violations of international humanitarian law, therefore every possible effort must be taken in order to grant this opportunity for the victims. Note: Paper is in Lithuanian.

Keywords: jurisdiction, Soviet occupation, reparations, gross human rights violations, state immunity